Pielonefritas – priežastys, simptomai, kaip ir kaip gydyti?

Turinys:

Pielonefritas – priežastys, simptomai, kaip ir kaip gydyti?
Pielonefritas – priežastys, simptomai, kaip ir kaip gydyti?
Anonim

Pielonefritas: priežastys, simptomai, gydymas

Pielonefritas
Pielonefritas

Pielonefritas yra infekcinė ir uždegiminė inkstų liga. Liga išsivysto dėl patogeninių mikroorganizmų, prasiskverbiančių į inkstus iš apatinių šlapimo sistemos dalių, plitimo. Dažniausia pielonefrito priežastis yra Escherichia coli – E. Coli. Jis nustatomas atliekant šlapimo tyrimą sergančioms moterims dideliais kiekiais. Rečiau ligos sukėlėjai yra kitos gramneigiamos bakterijos, stafilokokai ir enterokokai. 20 % atvejų pielonefritas atsiranda dėl mišrios infekcijos.

Pielonefritas yra sunki liga, kuriai būdinga sunki eiga. Ligonius kamuoja stiprūs skausmai, sutrinka bendra savijauta. Ekspertai vieningai laikosi nuomonės, kad ligos daug lengviau išvengti, nei jos atsikratyti.

Pielonefritas reiškia šlapimo sistemos infekcijas. Jei patogeninės bakterijos užfiksuoja apatines jo dalis, o gydymas antibiotikais parinktas neteisingai arba jo visai nėra, tada mikroorganizmai pradeda sparčiai daugintis, plisti į inkstus. Tai sukelia pielonefrito simptomus. Nefrologas dalyvauja diagnozuojant ir gydant ligą.

Faktai ir statistika apie pielonefritą

  • Nustatyta, kad moterys pielonefritu serga 5 kartus dažniau nei vyrai. Ūminė ligos forma dažniau diagnozuojama lytiškai aktyvioms reprodukcinio amžiaus moterims.
  • Jungtinėse Amerikos Valstijose kasmet suserga 1 iš 7 000 žmonių. Kasmet šios priežiūros reikia ir gauna 192 000 pacientų.
  • Tinkamas gydymas iki 95 % visų pacientų pastebi reikšmingą pagerėjimą per pirmąsias dvi dienas.
  • Pielonefritu serga vaikai – tiek mergaitės (3 % atvejų), tiek berniukai (1 % atvejų). Vaikystėje liga pavojinga dėl jos komplikacijų. Taigi inkstų parenchimos pakitimai diagnozuojami 17% pasveikusių vaikų, hipertenzija – 10-20% vaikų.
  • Gausus skysčių vartojimas yra būtina ligos gydymo sąlyga. Gėrimui būtina naudoti švarų vandenį, kuris normalizuoja pusiausvyrą organizme, skystina kraują, skatina greitą patogeninių mikroorganizmų ir toksiškų jų gyvybinės veiklos produktų pasišalinimą. Poveikis pasiekiamas padidinus šlapinimosi skaičių dėl gausaus gėrimo.
  • Neturėtumėte atsisakyti gerti daug vandens dėl skausmo ištuštinant šlapimo pūslę, nes tai vienintelis būdas pašalinti bakterijas iš organizmo. Šlapintis reikia kuo dažniau, kad neatsirastų tokios rimtos komplikacijos kaip apsinuodijimas krauju, dėl kurio žmogus gali mirti.
  • Alkoholiniai gėrimai, kava, gazuotas vanduo – visa tai draudžiama sergant pielonefritu. Manoma, kad spanguolių sultys gali padėti kovojant su liga. Jis vartojamas grynas arba atskiestas vandeniu.

Pielonefrito simptomai

Pielonefrito simptomai
Pielonefrito simptomai

Ūminio pielonefrito simptomai yra tokie:

  • Pykinimo jausmas, kurį gali lydėti vėmimas.
  • Aukšta kūno temperatūra ir š altkrėtis. Padidėja prakaitavimas, dingsta apetitas, atsiranda galvos skausmas.
  • Nuovargis, negalavimas ir silpnumas.
  • Skausmingi pojūčiai, lokalizuoti toje pusėje, iš kurios pažeistas inkstas. Skausmas taip pat gali būti juostinis, vyraujantis apatinėje nugaros dalyje. Skausmo „išsiliejimas“atsiranda esant abipusiam uždegiminiam procesui. Ligos paūmėjimui būdingas Pasternatskio simptomas, pasireiškiantis skausmu bakstelėjus juosmens srityje ir trumpam eritrociturijos padidėjimui. Keičiant kūno padėtį, skausmo intensyvumas nekinta, tačiau giliai kvėpuojant ir apčiuopiant pilvą jie sustiprėja.
  • Padidėjęs šlapinimosi skaičius, neatsižvelgiant į paciento lytį.
  • Nedidelis patinimas.
  • Laboratoriniai šlapimo ir kraujo tyrimai rodo uždegimą. Patogeninių bakterijų ir leukocitų randama šlapime.
  • Jei pielonefritas pūlingas, kūno temperatūra gali atsirasti staigiai – kelis kartus per dieną pakilti iki didelių ir nukristi iki subfebrilo lygio. Dažniausiai karščiavimas trunka savaitę.
  • Baktereminis šokas būdingas 10 % pacientų.

Taip pat yra nespecifinių ūminio pielonefrito simptomų, kurie gali rodyti ligą:

  • Kūno temperatūros padidėjimas iki aukštų verčių, iki karščiavimo būklės išsivystymo.
  • Tachikardija.
  • Dehidratacija.

Jei liga tapo lėtinė (dažnai pasitaiko esant negydomai ūminei ligos stadijai, nors kartais galimas proceso chronizavimas be ankstesnio paūmėjimo), tada pielonefrito simptomai gali būti ne tokie ryškūs, bet jie išsilaikyti ilgą laiką. Dovanojant kraują analizei, uždegimo požymių gali ir neaptikti. Šlapime yra leukocitų, tačiau gali ir nebūti bakterinio komponento. Kai pielonefritas remisijoje, visi laboratoriniai parametrai bus normalūs.

Be to, kas trečias pacientas pastebi šiuos simptomus (būdingus apatinės šlapimo sistemos uždegimui):

  • Skausmas ištuštinant šlapimo pūslę pagal skausmo tipą.
  • Šlapime yra kraujo priemaišų.
  • Nuolatinis noras ištuštinti šlapimo pūslę, net kai ji nėra pilna.
  • Šlapimo patamsėjimas, drumstumas, nemalonus žuvies kvapas.

Pielonefrito priežastys

Bakterijos patenka į inkstus kylančiu keliu

Pielonefrito priežastys
Pielonefrito priežastys

Ligos vystymąsi provokuoja bakterijos. Jie per šlaplę patenka į šlapimo sistemą ir apvaisina šlapimo pūslę. Jei infekcija nepašalinama, ji palaipsniui kils aukščiau ir aukščiau, užfiksuodama jos kelyje esančius organus ir galiausiai paveikusi inkstus. 90% atvejų liga atsiranda dėl Escherichia coli įsiskverbimo į šlapimo pūslę. Ji, pradėjusi savo gyvybinę veiklą žarnyne, iš išangės prasiskverbia į šlaplę. Dažniausiai tai atsitinka ištuštinimo proceso metu. Dėl to, kad moterų šlaplė ir išangė yra netoliese, o pagrindinis infekcijos š altinis yra Escherichia coli, jos daug dažniau serga pielonefritu.

Be to, moterų šlaplė yra trumpa, o išorinių lytinių organų anatomija tokia, kad E. coli nesunku prasiskverbti į šlapimo pūslę, o paskui per inkstus. Todėl kylantis infekcijos kelias yra dažniausia infekcijos priežastis, sukelianti ūminį pielonefritą.

Tačiau ne visada tik E. coli sukelia inkstų uždegimą.

Be kitų pielonefrito priežasčių yra:

  • Staphylococcus aureus;
  • Enterokokai;
  • Mycotic mikroorganizmai;
  • Pseudomonas;
  • Klebsiella;
  • Proteus;
  • Enterobacter.

Vezikulinis-uretrinis refliuksas (vezikoureterinis refliuksas)

Ši patologija pasižymi tuo, kad iš šlapimo pūslės šlapimas grįžta atgal į šlapimtakius ir iš dalies išmetamas į inkstų dubenį. Kai liga lieka nepastebėta ankstyvoje stadijoje, ji sukelia reguliarų šlapimo stagnaciją, refliuksą ir patogeninių medžiagų dauginimąsi inkstų audiniuose, o tai sukelia uždegiminį procesą.

Kuo daugiau pielonefrito paūmėjimų serga vaikas, tuo labiau sutrinka inkstų struktūra. Dėl to normalų audinį pakeičia randinis audinys ir organas negali atlikti savo funkcijų tokiu pat kiekiu. Šis ligos vystymasis būdingas daugiausia mažiems vaikams, kurie nėra sulaukę penkerių metų. Tačiau gali būti, kad inkstų audinio randai paauglystėje ligos fone.

Būtent vaikų inkstai yra labiau linkę į randus, nes:

  • Atvirkštinė srovė arba refliuksas vaikystėje pasireiškia esant mažesniam slėgiui nei suaugusiesiems.
  • Vaikų imuninė sistema yra labiau pažeidžiama patogeninio bakterijų poveikio nei suaugusiųjų. Tai ypač pasakytina apie vaikus iki vienerių metų.
  • Pielonefritą sunkiau nustatyti jaunesniame amžiuje, ypač kūdikystėje.

Vesiko-sapnų refliuksas nustatomas daugumai vaikų iki šešerių metų, sergančių pielonefritu (nuo 20 iki 50% visų pacientų), o suaugusiems ši patologija diagnozuojama tik 4% atvejų.

Pielonefritas, perkeltas ankstyvame amžiuje, sukelia negrįžtamus inkstų audinio pokyčius. Taigi iš visų hemodializuojamų pacientų 12 % vaikystėje sirgo ūminiu pielonefritu.

Kalbant apie kitas pielonefrito priežastis, jos yra mažai paplitusios. Ligos sukėlėjas gali patekti ne iš šlapimo pūslės, o per kraujotaką iš kitų organų.

Ligos atsiradimo galimybė padidėja esant šlapimo akmenligei, kai šlapimtakis užsikimšęs akmeniu. Dėl to šlapimas neišsiskiria pilnai, sustingsta, o tai yra palanki terpė daugintis patogeniniams mikroorganizmams.(Taip pat skaitykite: Urolitiazė – priežastys ir simptomai)

Rizikos veiksniai

Yra rizikos veiksnių, didinančių tikimybę susirgti liga, tarp jų:

  • Akmens nusėdimas inkstuose sergant nefrolitiaze.
  • Įgimtos šlapimo sistemos organų vystymosi patologijos.
  • Šlapimo sistemos pokyčiai dėl amžiaus.
  • Neurogeninė šlapimo pūslės disfunkcija, kuri stebima sergant cukriniu diabetu. Dėl šios būklės reikia iš naujo įkišti kateterį, o tai padidina ligos išsivystymo riziką.
  • Stuburo smegenų sužalojimai dėl traumų.
  • AIDS.
  • Vaiko gimdymo laikotarpis, dėl kurio gali sumažėti tonusas ir sumažėti šlapimtakių perilstatika. Taip yra dėl jų suspaudimo augančia gimda, esant polihidramnionams, esant siauram dubeniui, esant dideliam vaisiui arba dėl esamo vezikoureterinių vožtuvų nepakankamumo.
  • Visiškas arba dalinis gimdos pasislinkimas už makšties.
  • Kateterio įvedimas į šlapimo pūslę, dėl kurio ji užsikemša.
  • Vyrų prostatos liaukos patologijos.
  • Jaunos moters seksualinė veikla. Lytinių santykių metu urogenitalinės diafragmos raumenys susitraukia dėl šlaplės masažo, todėl didėja infekcijos rizika kylančiu keliu.
  • Šlapimo sistemos organų operacijos.

Pielonefrito diagnozė

Pielonefrito diagnozė
Pielonefrito diagnozė

Diagnozė paprastai būna nesudėtinga. Paciento skundai dėl skausmo juosmens srityje, intoksikacijos sindromo tampa pagrindu atlikti tyrimus ir atlikti instrumentinį tyrimą, kuris leidžia diagnozuoti pielonefritą.

Instrumentiniai tyrimai susideda iš:

  • Inkstų ultragarsas, leidžiantis nustatyti akmenų buvimą juose, suteikia informacijos apie organų dydį, apie jų tankio pokyčius. Lėtinėje ligos eigoje parenchimo echogeniškumas didėja, o ūminėje – mažėja netolygiai.
  • KT leidžia įvertinti ne tik parenchimo tankį, bet ir perirenalinio audinio, kraujagyslinio pedikulio ir dubens būklę.
  • Išskyrimo urografija suteikia informacijos apie pažeisto inksto mobilumo apribojimą, šlapimo takų tonusą, kaušelių būklę ir kt.
  • Cistografija atliekama intravesikinei obstrukcijai ir vezikoureteriniam refliuksui nustatyti.
  • Inkstų arterijų angiografija dažniau taikoma jau diagnozuotam lėtiniam pielonefritui, nes šis metodas nėra įprastas ūminei ligos stadijai nustatyti.
  • Moterys privalo pasitikrinti ginekologą.

Kokie tyrimai atliekami dėl pielonefrito?

Kai sergant pielonefritu būtina atlikti šiuos tyrimus:

  • UAC.
  • OAM.
  • Šlapimo analizė pagal Nechiporenko.
  • Zimnickio testas.
  • Bakteriologinis šlapimo tyrimas.
  • Galima atlikti prednizolono tyrimą, kuris leidžia nustatyti latentinę ligos eigą. Kodėl specialus vaistas (prednizolonas su natrio chloridu) leidžiamas į veną, po valandos, po dviejų ir po trijų valandų, o po paros renkamas ir analizuojamas šlapimas.

Šlapimo indikatoriai sergant pielonefritu

  1. Visiškas šlapimo tyrimas dėl pielonefrito duos šarminę reakciją, kai pH svyruoja tarp 6,2 ir 6,9. Pokyčiai atsiranda dėl bakterijų atliekų patekimo į šlapimą ir dėl kanalėlių veikimo sutrikimo. Šlapimo spalva pasikeičia į tamsesnę pusę, jo rausvas atspalvis, galima drumsta suspensija. Galimas b altymų aptikimas.
  2. Šlapimo analizė pagal Nechiporenkos nustatys reikšmingą leukocitų skaičiaus padidėjimą, palyginti su eritrocitais.
  3. Zimnitsky testas aptiks šlapimo tankio sumažėjimą. Naktinė diurezė vyraus dienos metu.
  4. Bakteriologinis tyrimas 1 ml šlapimo aptiks bakterijų skaičių, viršijantį 10 iki penkto laipsnio. Kultūra atliekama siekiant nustatyti jų tipą ir jautrumą konkrečiam vaistui.
  5. Prednizolono testas parodys pielonefritą, padidindamas leukocitų skaičių.

Pielonefrito komplikacijos ir pasekmės

Pielonefrito komplikacijos ir pasekmės
Pielonefrito komplikacijos ir pasekmės

Pielonefrito komplikacijos ir pasekmės gali būti labai rimtos. Liga ypač pavojinga vaiką nešiojančioms moterims, taip pat žmonėms, kuriems diagnozuotas diabetas.

Tarp galimų ligos komplikacijų:

  • Inkstų nepakankamumas;
  • Apsinuodijimas krauju;
  • Inkstų abscesas.

Sepsis kaip pielonefrito komplikacija

Dažniausiai diagnostikos klaidos lemia tai, kad pielonefritas negali būti išgydomas. Nors pasitaiko, kad liga įgauna sunkią eigą iki kreipimosi į gydytoją momento. Dažniausiai tai žmonės, turintys įvairių stuburo traumų ir neturintys natūralaus gebėjimo jausti skausmo apatinėje jo dalyje.

Jei gydymas neatliekamas iki galo arba jo visai nėra, liga neišvengiamai progresuoja. Patogeniniai mikroorganizmai dauginasi, kai jų skaičius pasiekia ribinį tašką, jie prasiskverbia į kraują ir jo kanalu pasklinda po visą organizmą. Taip išsivysto sepsis, kuris dažnai baigiasi mirtimi.

Pielonefritas iš esmės yra lengva liga, nuo kurios žmonės neturėtų mirti. Jis gerai reaguoja į gydymą antibiotikais. Tačiau esant tokioms komplikacijoms kaip sepsis, sepsinis šokas, galutinės stadijos pielonefritas, mirties rizika padidėja daug kartų. Juk statistika aiškiai rodo, kad sepsis tampa mirtina komplikacija kas trečiam juo sergančiam žmogui. Tačiau net tie, kurie po apsinuodijimo krauju lieka gyvi, dažnai yra pasmerkti negaliai, nes norint išgelbėti gyvybę, reikia pašalinti tam tikras paciento kūno dalis ir organus.

Žymūs žmonės, sirgę pielonefritu ir sepsiu:

  • Žanas Paulius II – 2005 m. popiežius mirė nuo sepsio, kuris buvo pielonefrito komplikacija.
  • Marianne Bridie Costa mirė nuo sepsio dėl pielonefrito 2009 m. Garsiam Brazilijos modeliui buvo amputuotos rankos ir kojos, siekiant sustabdyti ligos progresavimą, tačiau jos mirties išvengti nepavyko.
  • Etta James, dainininkė ir „Grammy“laureatė, sirgo pielonefritu, kurį komplikavo sepsis.

Emfizeminis pielonefritas

Ši komplikacija 43 % atvejų baigiasi paciento mirtimi. Komplikacijai būdinga sunki eiga, nes dėl dujų kaupimosi inkstuose atsiranda organo nekrozė ir išsivysto inkstų nepakankamumas.

Be to, pyelonefritas, be minėtų komplikacijų, gali sukelti tokias pasekmes:

  • Inkstų abscesas;
  • Apostenomatinio pielonefrito išsivystymas;
  • Inkstų karbunkulas.

Atsakymai į populiarius klausimus

  • Kiek ilgai žmonės gyvena su pielonefritu? Sergant pielonefritu galite gyventi visavertį gyvenimą, kurio neribos joks laiko tarpas. Tačiau svarbi sąlyga – savalaikis adekvatus ligos gydymas ir paūmėjimų prevencija. Be to, galima visiškai atsikratyti lėtinio pielonefrito, jei jis nustatomas anksti diagnozuojant ir praeina nuolatinio gydymo fone. Apskritai prognozė priklauso nuo ligos trukmės, nuo vieno ar dviejų inkstų pažeidimo, nuo mikrofloros, sukėlusios uždegimą. Remiantis statistika, jei žmogus nekeičia gyvenimo būdo ir nepradeda gydymo, diagnozavus pielonefritą, gyvenimo trukmė neviršija 10 metų
  • Kiek laiko temperatūra išlieka sergant pielonefritu? Sergant pielonefritu paūmėjimo metu temperatūra trunka iki vienos savaitės.
  • Kiek vandens gerti sergant pielonefritu? Skysčių ligos paūmėjimo metu organizmui reikia kuo daugiau. Pacientui patariama per dieną išgerti daugiau nei 2000 ml gryno vandens. Tik gydytojas gali sumažinti kiekį, jei yra atitinkamų kontraindikacijų.
  • Ar galima sušilti, eiti į vonią sergant pielonefritu? Ligai paūmėjus, draudžiama lankytis pirtyje, taip pat atlikti kitus šildymus procedūras. Paciento būklė gali pablogėti. Remisijos stadijoje vonia nėra kontraindikuotina, tačiau turite būti visiškai tikri, kad liga atsitraukė. Tam atliekami tyrimai ir inkstų ultragarsas.
  • Ar galiu turėti lytinių santykių su pielonefritu? Pielonefritas, kaip liga, neturi kontraindikacijų seksualinei veiklai.
  • Kiek žmonių, sergančių pielonefritu, guli ligoninėje? Žmonės, sergantys pielonefritu, guli ligoninėje 10 dienų ar ilgiau. Viskas priklauso nuo paciento būklės ir komplikacijų buvimo.

Kaip ir kaip gydyti pielonefritą?

Kaip ir kaip gydyti pielonefritą priklauso nuo to, kaip liga tęsiasi. Lėtinės ligos paūmėjimo ar pirminio ūminio pielonefrito paūmėjimo atveju, esant aukštai temperatūrai, kartu su slėgio kritimu, stipriu skausmu, pūliavimu ir normalaus šlapimo nutekėjimo pažeidimu, reikės operacijos.

Pacientas turi būti hospitalizuotas, jei neįmanoma atlikti vaistų terapijos namuose (vėmimas išgėrus tabletes nuo pielonefrito), taip pat esant sunkiam apsinuodijimui. Kitais atvejais, gydytojo nuožiūra, gydymas gali būti atliekamas ambulatoriškai.

Pielonefritas gydomas kartu taikant antibakterinį ir simptominį gydymą.

Norint pašalinti ligos simptomus, turi būti laikomasi šių sąlygų:

  • Svarbu laikytis gėrimo režimo per visą gydymo laikotarpį.
  • Pirmąsias kelias dienas pacientas turi laikytis lovos režimo, tai yra būti šiltai horizontalioje padėtyje.
  • Norint sumažinti kūno temperatūrą ir pašalinti skausmą, būtina naudoti NVNU.

Daugiausia drėgnas š altis pavojingas uždegusiems inkstams. Tai taikoma tiek ligos paūmėjimui, tiek lėtinei pielonefrito eigai. Remisijos laikotarpiu svarbu bent kartą per dieną pusvalandį paimti horizontalią kūno padėtį ir dažniau ištuštinti šlapimo pūslę.

  1. Gydymas antibakteriniais vaistais suaugusiems pacientams. Patvirtinus diagnozę, pacientui skiriamas plataus veikimo spektro antibakterinis vaistas. Gavus bakterijų pasėlio rezultatus (dažniau tai įvyksta po 5 dienų), antibiotiką galima pakeisti kitu, šiuo atveju veiksmingesniu.

    Jei per pirmąsias 2-3 dienas gydymo efekto nėra, patartina atlikti pilvo ertmės kompiuterinę tomografiją. Ši procedūra būtina norint atmesti inkstų hidronefrozę ir atmesti abscesą. Be to, norint nustatyti mikroorganizmų jautrumą, būtina atlikti bakteriologinę šlapimo analizę.

    Kartais baigus antibakterinį kursą būtina jį pakartoti, bet su kitos grupės vaistais. Jei liga tapo lėtinė, antibakterinius vaistus reikia vartoti ilgą laiką. Sunkumai gydant ligą kyla dėl bakterinės floros atsparumo antibakterinėms medžiagoms.

    Prognozė yra palanki, jei liga nustatoma anksti ir nedelsiant gydoma. Jei po gydymo visus metus patogeno šlapime neaptinkama, žmogus laikomas sveiku.

  2. Grybelinio pielonefrito terapija. Jei ligą provokuoja mikoziniai mikroorganizmai, nurodomas gydymas priešgrybeliniais vaistais. Tokiu atveju būtina stebėti grybų pasišalinimo iš inkstų dinamiką, kuriai atliekama KT, retrogradinė pielografija, rentgeno kontrastinė urografija. Chirurginė intervencija bus reikalinga, jei šlapimo takai užsikimšę, o šlapimas sustings inkstuose. Tokiu atveju pacientai skiria nefrostomiją. Šis metodas leidžia normalizuoti šlapimo nutekėjimą ir leidžia suleisti priešgrybelinius vaistus tiesiai į inkstą.
  3. Neprectomija. Inksto pašalinimas būtinas esant sepsiui, kurio negalima ištaisyti vaistais. Ypač svarbu atlikti nefrektomiją dėl progresuojančio inkstų nepakankamumo.

Rekomenduojamas: